Wildstubel 110 - 2024 sezono apžvalga

Rizikuoti viskuo ar žaisti saugiai

Tai mano trečias sezonas traile ir ultrose, antras su Jonu Žakaičiu ir Love Streams Running klubu.

Kad jau pradėjau rašyti, tai linkiu sau atsukti laiką atgal ir sudėlioti mintis ir įvykius kaip viskas prasidėjo ir pagrįžti daugiau nei 3 sezonus atgal, bet apie tai kitą kartą.

Gran Canaria maratono smagumai

Pasiruošimas šių metų sezonui prasidėjo 10-ties dienų bėgimo stovykla vasario mėnesį Gran Canaria, kurią vainikavo 45 km su 1700 m+ varžybėlės. Jose sau pačiai netikėtai patekau į top 10, aplenkdama Maite Maiora, elitinę Ispanijos bėgikę iš Vibramo komandos.

Labai faina trasa, skridau “pasileidus plaukus”. Tokiose trumpose varžybose (subėgau. per 4:51:21) jau nuo pirmo km nelabai taupiau savęs, bet bėgau pagal planą ir tikslą subėgti top 10.

Beje, tais metais Gran Canaria ilgiausiose distancijoje (per visą salą 126 km) bėgo ir laimėjo, aišku, Countney Dauwalter, tai labai faina buvo pamatyti gyvai jos finišą, o 9-tą vietą užėmė Gitana Akmanavičiūtė.

Labai patiko man Gran Canaria ir noriu ten sugrįžti ir perbėgti visą salą. Tebūnie tai bus 2026 - taisiais.

Lietuvos rekordas ant suskilusių kaulų  

Toliau sekė pasiruošimas plento maratonui Kaune, po kurio turėjau vykti į Europos bekelės čempionatą.

Stovėjau prie starto linijos Kaune su lengvu diskomfortu čiurnoje, tačiau nežinojau kiek tai rimta, nes per treniruotės lyg ir neblogėjo. Planas A buvo finišuoti maratoną per kultines 3 val., planas B – išlipti iš 3:06 ir padaryti Lietuvos maratono moterų amžiaus grupės rekordą.

Startavus viskas ėjosi pagal planą, tačiau likus 10 km iki finišo pradėjau jausti skausmą čiurnoje, kuris per likusius kilometrus didėjo geometrine progresija. Paskutinius 3 kilometrus jau buvau skausmo transe, aišku, greitis jau ne tas. Mintyse pasitariau su David Goggins, kurio  iššūkį 4x4X48 esu padariusi, kad dabar gera proga pabūti ten, kur retai patenki - mega skausmo zonoj ir tą “raumenį” patreniruoti.

Mintyse bandžiau pakilti virš skausmo, jį atskirti nuo savęs ir judėti toliau, tarsi jo nėra. Paskutinius metrus jau riaumojau garsiai! R. Kančys dar sušuko “dirbk rankom!”. Labai geras patarimas, bėgant nepamiršti įjungti intensyviau ir viršutinę kūno dalį, tai naudoju iki šiol kai sunku.

Finišavau trečiu numeriu tarp moterų, laikas 3:05:08, tai reiškia, kad maratono rekordą amžiaus grupėje pavyko pasiekti.  

Po finišo paaiškėjo, kad varžybų metu patyriau blauzdikaulio stresinius lūžius, kitaip tariant bėgau maratoną su suskilusiais kaulais :))

Po pusmečio gavau laišką iš Abbot Marathon Majors, kuris sako, kad šis rezultatas mane kvalifikavo į Niujorko maratoną, kuriame vyks pasaulio amžiaus grupių čempionatas. Valio! Kančia davė nemažai saldžių vaisių.

Ilsėtis ir sveikti ar rizikuoti toliau

Tos skilusios kojos po finišo jau nebenaudojau kokias tris savaites - vaikščiojau su ramentais. Buvo neįmanoma priminti. Nesuprantu kaip aš tada sugebėjau dar su prabėgti 5 min pace :))) Kosmosas.

Žinoma, jau negalėjau vykti į Europos trail čempionatą, kuris vyko po mėnesio nuo Kauno bėgimo. Aišku, buvo šiek tiek liūdna dėl to, bet kažkaip labai nesikrimtau, o džiaugiausi, kad vietoj manęs į tą trasą paėmė Raimondą Vaičaitytę. Aš tik už tai kad kuo daugiau naujų veidų važiuotų į čempą ir įsikvėptų toliau treniruotis trail kaip kad nutiko man.

Mano tolimesnis sezono planas buvo, kad dar po kito mėnesio (birželio gale) turėjau vykti Lavaredo 80 km bėgimą su 4700m sukilimo dolomitinėse Alpėse Italijoje.

Su treneriu jau kaip ir buvom sutarę, kad reiktų pasisaugoti ir nestartuoti po traumos tokiose ilgose varžybose, nes didelė grėsmė, kad atsinaujins trauma, ir galiu taip sugadinti ir antrąją sezono dalį.

Po traumos mėnesį beveik nebuvo treniruočių, po to pradėjau minti dviratį, plaukiau ežeruose, nes jau buvo atėjusi vasara. Lengvai bėgioti pradėjau birželio antroje pusėje. Sutarėm, kad važiuoju į Italiją tiesiog paturistauti, nes bilietai vis tiek buvo nupirkti. Kelios dienos prieš išvykstant, negalėjau nurimti, nes vis sukosi mintis, o gal rizikuoti ir startuoti varžybose. Supratau, kad jei startuoju, tai labai rizikuoju sugriauti likusius sezono planus, nebegalėčiau vykti į stovyklą, dar kitas varžybas. Rizikuočiau ir šeimos atostogomis, nes po Lavaredo turėjau vykti į Portugaliją su dukrom. Vadinasi ir visi šie avia bilietai gali nuplaukti. Žodžių, ant kortos pastatyta krūva pinigų ir planų.

Dieną prieš kelionę slapta nuo trenerio pasidariau testinę treniruote ant Sapieginės kalniukų, kad pažiūrėti kaip jaučiasi koja bėgant įkalnes ir nuokalnes. Sapieginėje tądien tiesiog skridau iš laimės, kad gal esu vėl trail po 2 mėnesių pertraukos, kūnas jaučiasi puikiai, koja irgi nepyksta. Pranešiau treneriui, kad vis tik startuosiu varžybose ir išvyktsu. Buvo praėję lygiai 2 mėnesiai po stresinių lūžių.

Gydantis dėkingumas

Lavaredo varžybose tikslas buvo tiesiog finišuoti ir susirinkti UTMB akmenukus. Jie man labai reikalingi dėl kito grand plan :))

Įsakiau sau, kad jei bėgant išlįs bent menkiausias skausmas,  iš karto stoju ir nusiimu nuo varžybų. Jokio David Goggins bėgimo per skausmą šįkart negali būti!

Skausmas neišlindo. Ramiai prasibėgau su pasimėgavimu ir nebandydama konkuruoti. Bėgti varžybose ir nesistengti nieko aplenkti arba net leisti save lenkti buvo nauja man patirtis. Ir tikrai keistas jausmas :)) Kalbinau žmonės, fotkinausi, ėjau į tualetą (net kelis kartus), maitinėlėse sustodavau, pavalgydavau. Gėrėjausi nuostabiais vaizdais ir vis kartojau kartais su ašaromis akyse “dėkinga už kiekvieną žingsnį, kiekvienas žingsnis gydo“.

Finišavau 21 moteris, antra amžiaus grupėje. Visai neblogai kaip nesivaržant.

200 km per 7 dienas

Dar po mėnesio t.y. jau liepos gale išvykau su Love streams running bėgimo klubu į   bėgimo stovyklą per Pirėnų kalnus. Šios stovyklos formatas – 7 bėgimo dienos su 20-40km kilometrų per dieną ir 1000-2500 m sukilimo, kur ant kojų išbūni nuo 5 iki 9 val ir taip kasdien 7 dienas. Judėjome nuo vienos kalnų trobelės iki kitos, su savimi turėdami tik mažas bėgimo kuprinytes ir jokių kitų daiktų.

Viso surinkau per tas 7 dienas apie  200 km ir 12 km sukilimo. Kamavo ir karštis, ir didelis nuovargis, ne kartą teko rimtai dehidratuoti bei trūko maisto. Tačiau viską užglaistydavo begalinis kalnų grožis! Tiesiog įsimylėjau Pirėnų kalnus, jie man buvo didelis atradimas. Ir noriu ten ne kartą dar sugrįžti!

Wildstubel - tai bus paskutinės varžybos. Apskritai.

Sezoną turėjo vainikuoti UTMB Wildstrubel 110 km bėgimas Šveicarijoje su 6600 m sukilimo. Šios varžybos buvo pasirinktos dviem tikslais. Tikslas  A – kvalifikuotis į UTMB finalines 170 km varžybas 2025 metais užimant top 3 poziciją. Labai labai ambicingas tikslas, bet svajoti neuždrausta. Tikslas  B – gauti patirties bėgant naktį (startas turėjo būti iš vakaro) ir tokią ilgą distanciją (būtų buvusi mano ilgiausia distancija varžybose) bei gauti UTMB vadinamų ‘akmenų’, kurie paskui gali būti išnaudojami kaip loterijos bilietai norint patekti į finalą, jei nesubėgi top 3 ar negauni kvalifikacinio reitingo.

Pripažinsiu, kad į varžybas vykau suirzusi, pavargusi ir net pikta. Net svarsčiau neskristi iš viso! Žiūrinėjau, ar galima grąžinti avia bilietus! Galvoje vis sukosi mintys: pavargau, kam man to reikia, nebeturiu jėgų, koks skirtumas, geriau šią energiją atiduočiau darbui ar dukroms, o dabar tik švaistau energiją ir finansus kažkokiais savidestrucijai ! Kas čia per hobis, Laura!”

Sukandus dantis išvykau į Šveicariją ir pasakiau sau, kad viskas, atidirbu šiose varžybose ir išeinu ilgų atostogų ir jokių daugiau varžybų ir kelionių į kalnus nebeplanuoju! Bėgiosiu tik savo rajonėly po 5 km per dieną, o ne po  80 km per savaitę ir dar kalnais. Na, o jei nutiktų stebuklas, kad subėgsiu labai gerai, tada iš naujo permąstysiu, ką man daryti su savo tokiu keistu hobiu.

Kalėdos rugsėjo mėnesį

Šveicarijoje reikalai klostėsi išties neprognozuojamai. Vyko anomalijos su orais, užsnigo, atšalo, kalno viršūnėse prognozavo minus 15 laipsnių ir 40 cm sniego, kai pernai tuo pat metu buvo visiškai vasariški orai.

Gavome laiškus iš organizatorių, kad su savimi privalėsim turėti daugiau rūbų, net pūkinę striukę varžybų metu reikės neštis. Sunku buvo įsivaizduoti su kokiom sąlygom teks susidurti, ypač kai Lietuvoje +25 laipsniai.

Varžybų išvakarėse gauname laiškus, kad varžybų vakarinis startas perkeliamas į kitos dienos rytą, nereiks bėgti naktį, kuri turėjo būti labai šalta. Net apsidžiaugiu.

Padarau esminę klaidą

Penktadienį startavęs trumpesnėje distancijoje klubietis Martynas siunčia foto iš trasos ir matau, kad trasoje labai daug purvynės. Pasimetu, nes varžybose planavau bėgti su batais (Nike trail ultrafly), kurie, sprendžiu, labiau tinka neutraliam orui, lengvam lietui, tikrai ne sniegui ir purvui.

Pradedu rimtai nerimauti, kad negaliu startuoti su suplanuotais batais, nes arba didelė traumos tikimybė, arba negalėsiu drąsiai įsibėgėti nuokalnėse, reikės saugotis, ko daryti nenoriu. Atvykau varžytis, o ne saugotis. Penktadienį vakare užsuku į sporto parduotuvę pasišildyti ir pažioplinėti (gal dar ką rasiu varžyboms reikalingo, pvz.: šiltą maikutę ar neperšlampamas pirštines) ir išeinu iš parduotuvės su nauja bėgimo batų pora. Batai turi vos ne 3 kartus didesnį protektorių – tikri purvabrydžiai!

Tik viena problema, varžybos jau iš ryto, nebėra laiko pratestuoti batus. Puikiai žinau, kad tikrai nerekomenduojama bėgti su naujais batais. Ultra distancijų batai turi būti gerai ištestuoti prieš varžybas, ir ne viena dešimtis kilometrų nubėgta, o aš ketinu startuoti su man nežinomo gamintojo ir modelio batais (Merrell Agility peak 5) neprasukus net 1km. Suprantu, kad skamba idiotiškai ir taip daryti tikrai negalima, bet man kažkodėl ramu dėl tų batų. Bus matyt.

Varžybos neutralizuotos – ką tai reiškia?

Dieną prieš varžybas gauname pranešimą kad 110 m trasa bus pakeista - nuimtos aukščiausios  viršūnės, kurios neprabrendamos.  Išlieka km ir sukilimas tik keičiasi keliai. Ok, susitaikėme su pakeistu starto laiku, susitaikome ir su pakeista trasa. Iš naujo analizuojame žemėlapius ir dėliojamės planą.

Šeštadienį 6 ryto startas. Kažkodėl stoviu pirmoje eilėje. Ir iš karto raunu. Praėjus vos 40 minučių po starto ir nubėgus 7 km, matau, kad priekyje bėgikai formuoja kažkokį kamštį. Kas vėl?! Lavina? Nuošliauža? Pasirodo visi gavome pranešimą į telefonus, kad varžybos neutralizuotos – turime sugrįžti į startą. Aš slapta apsidžiaugiu, nes juk nenorėjau bėgti šių varžybų, tai gal jau ir neteks?

Atvykus į startą buriuojasi 800 žmonių ir laukia tolimesnių instrukcijų. Po keliolikos minučių praneša, kad varžybų trasa keičiama į 73km su 3700 m sukilimo ir naujas startas po 50 minučių.

Ką jūs rimtai?! Vėl viskas iš naujo?! Po pirmo starto jaučiu išsekimą, šaltį ir alkį. Pripažįstu sau, kad tada per greitai startavau, labai užkėliau pulsą ir išsekau. Kūnas pyksta, galva irgi, kad vėl teks kartoti viską iš naujo. Gal jau nebestartuot?! Eina jie velniop! Gaunu motyvacinę žinutę iš trenerio, apsiraminu ir nusprendžiu su antra banga startuoti ramiau, pasimėgauti kalnų vaizdais ir užbaigt darbą kurį atvykau padaryti.

Aš - elitas?! Jūs juokaujat!

Šiose varžybose startavau kaip top  10 favoritė tarp moterų. Man buvo įteiktas GPS sekiklis, kad matytų kaip judu trasoje ir ką ten išdarinėju. Prieš varžybas vis gaunu laiškus iš UTMB pavadinimais „Elite team“, „UTMB elites“. Šypsausi ir negaliu patikėti! Koks dar elitas?! Bėgioju 6 nepilnus metus, pora metų iš ju trailą, ir man 45 metai. Laikas į pensiją, o ne į elitą :)) Savikritiškai žiūriu į savo pasiekimus, bet smagu pabūti elitu vis tiek. Bent trumpam. Ne visiems juk taip pasiseka. Tad ir stebiuosi, ir džiaugiuosi,  ir „traukiu save per dantį“. Jūs tik pamanykit, 45 metų kalnų elitas iš Lietuvos, kur nėra kalnų! Juodas humoras ne kitaip.

UTMB atsiunčia klausimyną, kad užpildyčiau truputį apie save. Jei kartais patekčiau į top 3 jie turėtų varžybų live transliacjos metu ką papasakoti apie mane. Su padidžiavimu užpildau, kad šioms kalnų varžyboms treniruojuosi Lietuvoje, kur aukščiausias treniruočių kalnas 62 metrai ir per treniruotę reikia į jį užbėgti bent 16 kartų. Tegu sužino pasaulis, kad kaip lietuviai treniruojasi bėgimams Alpėse!

Antras startas. #4

Startuoju šį kart ramiai, bet ne per ramiai. Pirmoj nuokalnėj jau greitai skrendu per purvynes ir visus lenkiu. Batai laiko labai gerai, kojos laiko gerai, bet jaučiu kaip drožiu raumenis. Suprantu, kad gal kiek per anksti gazuoju, ir tai gali kainuoti vėliau labai daug. Turėčiau taupytis. Bet ne visada pati savęs klausau.

Kadangi paskutinę minutę keitėsi trasos, tai realiai išbėgome visi be varžybų plano. Mano laikrodyje nesutapo įkalnės ir nuokalnės, nelaba žinojau kada kilsiu, kada leisiuosi ir kiek tai truks.

Judėjosi pradžioje visai neblogai, pakelėse žmonės vis pranešdavo, kad trečia, kartais ketvirta. Kadangi tai buvo tik pirmosios varžybų valandos, tai nei džiaugiausi, nei liūdėjau dėl tokios pozicijos. Dar nežinia kas gali nutikti. Patikrinau telefoną, bėgu ketvirta. Na, ok. 0 emocijų.

Trasa vietomis buvo paini. Matyt nespėjo organizatoriai tinkamai sužymėti. Judėjome ratais, t.y. į tą pačią maitinėlę grįžome du kartus, o viena maitinėlė buvo net starto vietoje, po kurios reikėjo dar sukti ratą.

#3 ir problemos

Man įbėgant į vieną iš maitinėlių po 3 valandų bėgimo, suskaičiuoju, kad iš jos išbėgo tik dvi merginos, abi kažkur 10 minučių priešais mane, o trečiosios nėra, matyt ji buvo maitinėlėje ir aš išjudėjau greičiau nei ji, ir dabar turėčiau bėgti trečia.

Kažkodėl sekimo programėlė vis dar rodo, kad aš ketvirta, gal užfiksavo laiką tik įbėgant į maitinėlę, o ne išbėgant iš jos. Nežinau. Nesvarbu.

Nėra kada džiaugtis neoficialia trečia pozicija, nes po 3 valandų bėgimo pradėjau jausti labai stiprius raumenų spazmus kojose aplink kelius, vidinėse šlaunų dalyse. Nesu tokių skausmų jautusi. Tai buvo nauja. Bėgti dar 2/3 trasos, o susidūriau, atrodo, su rimtom problemomis. Gal tuoj mano varžybos ir pasibaigs? Spazmuoja taip, jog atrodo tuoj visai surakins ir nebegalėsiu žengti nei žingsnio. Kokios ten dar trečios ketvirtos vietos!

Nusprendžiau, kad kol galiu judėti, judu. Kai surakins galutinai, tai tada ir sustosiu. Ką dar galiu padaryti, tai gerai užvalgyti geliukų, išgerti daugiau vandens (greičiausiai buvau dehidratavus), susimaišyti rehidrono (turėjau su savimi miltelių) ir dar sukramtyti druskos tabletę. Visą tai padariau bėgant ir tikintis, kad gal suveiks. Nusiunčiau treneriui balso žinutę su savo problemomis, tikėdamasi dar kokių nors patarimų (nes jis vis tik kineziterapeutas) tačiau gavau tik „Varyk! Tu ketvirta”. Mintyse pasakiau “ačiū, ne to reikėjo, šiaip tai trečia bėgu, bet tiek to“ ir judėjau toliau.

Mano „vaistai‘ pradėjo veikti, kojos atsileidinėjo, į sutrauktas vietas bandžiau kvėpuoti ir įsivaizduoti kaip atleidžia. Prisiminiau savo mantrą iš Lavaredo. Bėgu ir kartoju „ kiekvienas žingsnis gydo, dėkinga už kiekvieną žingsnį‘. Atrodo, „vaistai“, kvėpavimas ir mantra veikia!

Nejaugi #3?!

Bėgu jau penkta valanda, pasiekiu trečią trasos maitinėlę. Užsimaišau kolos su vandeniu, pačiumpu supjaustytų Naak batonėlių (kalorijų koncentrato) ir išjudu kiek galima greičiau. Davikliai oficialiai užfiksuoja mano trečią vietą.

Atsipeikėju, kad aš vis dar bėgu, problemos su kojomis neprogresuoja, ir judu savo išsvajotoje trečioje pozicijoje!  Net jei ir nefinišuočiau, džiaugiuosi, kad pavyko užkopti iki tokios aukštos pozicijos! Wow ! Net negaliu patikėti, kad tai vyksta!

Adrenalinas kala, kola ir kalorijos taip pat. Atgimstu ir išsitraukusi lazdas kaip niekad aršiai pradedu kapoti į kalną ir lenkti kitus dalyvius (vyrus). “Mano rankose - trečia vieta! Aš jos dabar jau niekam neatiduosiu! Net nebandot atimti!’ – šaukiu sau mintyse ir raunu į kalną kaip bulius pasruvusiomis akimis. Lenkiu visus kaip stovinčius.

“Na, kur jūs, kameros, dronai? Aš trečia! It is show time! ”  Neužilgo išgirstu kaip pradeda suktis virš galvos dronas, bet greitai kažkur dingsta.

Man vis dar agresyviai judant į priekį, tolyje pamatau kai ką labai labai gražaus. Tai antroji mergina! Netikėta. Darosi dar įdomiau!  Jei aš ją matau, tai reiškia vejuosi, o jei vejuosi, vadinasi, ir aplenksiu. Šiek tiek palėtinu tempą, pailsiu, kad užtektų jėgų aplenkt stipriai. Ji manęs nemato, aš ją labai gerai matau,  ir matau kaip gražiai iš lėto artėju.

Netrukus ji mane pamato, bet, manau, jau žino, kad aš ją ‚suvalgysiu‘. Ką padarysi. Toks žaidimas. Pagreitėti ji neturi jėgų. Priskrenda dronas ir gražiai užfiksuoja mano lenkimą.

-              Are you ok? – užklausiu draugiškai, nusišypsau ir pradedu bėgti į įkalnę taip jai siųsdama žinutę – „tau be šansų mane pavyti“. Po varžybų patikrinau, kad po dviejų maitinėlių ji nusiėmė ir net nefinišavo. Auč.

Dabar bėgu antra. Netrukus prisijungia dviratininkas su kamera ir pradeda mane sekti.  - ‚You are live‘-, jis man sako. Jaučiuos kaip kine tai tikrai.

Sunku patikėti, kad mane transliuoja bėgančią! Kiek trail varžybų video esu žiūrėjusi ir nė karto nedrįsau pagalvoti, kad viename iš tų transliacijų atsidursiu pati!  Džiaugiuosi ne tik už save, džiaugiuosi už Lietuvos trail bėgikų bendruomenę, kuri  greičiausiai stebi ir turi džiaugtis ne tik dėl manęs, bet ir dėl savęs. Kad kiekvienas iš mūsų šlifuodamas 60 metrų kalną galime pasiekti aukštų rezultatų, kad mus gali filmuoti kartu su profesionaliais kalnų bėgikais ir transliuoti pasauliui.

Paskutiniai 23 km. #2

Artėju link miestelio maitinėlės, kur manęs laukia komandos nariai, tiksliau Salomėja „Reikia kolos ir dar maurteno “ –buvau nusiuntusi prašymą jiems prieš tai.  Šioje maitinėlėje pasipildau reaktyvinio kuro atsargas, išgeriu rehidrono. Mano veiksmus maitinėje filmuoja didžiulė kamera iš arti. Leidžiu sau ilgiau pasiturkšti maitinėlėje  greičiausiai dėl to tos kameros. Tai atsigeriu vandens, tai kolos, tai vėl vandens, tai vėl kolos, tai vėl čiumpu vandens. Sustojus maitinėlėje kerta spazmai per kojas taip, kad pradedu net raitytis. Labai tikiuosi, kad prieš tai suveikę vaistai suveiks ir šį kartą.

„Tau jau laikas nešdintis iš čia“ – ragina Salomėja.  Pusiau surakintom kojom išbėgu iš maitinėlės su mane lydinčiu dviratininku su kamera.

Žinau, kad kažkur trys valandos bėgimo liko. Dar labai daug. Dviratininkas dingsta. Euforija nuslūgsta. Žmonių trasoje nebesutinku, bėgu visai viena. Jaučiu kaip sunkiai bepatempiu, kažkiek lėtėju, nėra už ko kabintis. Įkalnės tokios vos stačios, galima sakyti net bėgamos, bet nepabėgu.

Iš kažkur žinau, kad lyg ir niekas nebepavys, neberandu jėgų ir motyvacijos spausti, nors tikrai norisi greičiau finišuoti ir užbaigti šį filmą.  Svarstau parašyti į trail bėgikų bendruomenės ‚chatą‘,  kad siųstų jėgų, nes silpstu. Nėra kaip išsitraukti telefono, nes rankose lazdos, tad įsivaizduoju, kaip rašau ir gaunu palaikymą. Tai kažkiek pakylėja, bandau nepasiduoti. „Antra vieta bus mūsų, pamatysit“ ir iriuosi tolyn.

Liko pasiekti paskutinę maitinėlę ir tada už jos jau tik link finišo.

Link finišo

Vos nenuklydau nuo trasos, laimei mane laiku sustabdė ir įtikino, kad ne į tą pusę bėgu. Kaip ne į tą?- pagalvojau, juk žymėjimą tai pamatau. Pasirodo man reikėjo sukti į kairę ir pasiekti maitinėlę už 1 km ir tik tada grįžti tuo pačiu keliu atgal. Jei būčiau neužsukus į tą maitinėlę, tikriausiai nebūtų užskaitę varžybų, tai esu labai dėkinga tam bėgikui kuris net kelis kartus mane šaukė grįžti.

Pasiekiau paskutinę maitinėlę, greit apsisuku, pasipildau vandens su kola ir dabar jau paskutinė atkarpa. Filmuoja dronas, bėgu per didžiulę dambą– vienoje pusėje ežeras, kitoje skardis. Oras geras, šilta, šviečia saulė. Labai gražu. Iki finišo beveik 14 km su keliom kalvom, kažkur dar 1,5 val. mano tempu. Vis tiek dar daug.

Po kokių 6 km atsiranda iš niekur vaikinukas su kamera ir pradeda bėgti priešais mane.„Oho,  negi dabar filmuos iki pat finišo? Labai daug eterio gausiu!” – pagalvoju. Iki finišo apie 8 km.

Vaikinukas patogiai risnoja priekyje laikydamas kamerą už nugaros, jo tempas man vos vos per greitas, bet susiimu ir kabinuosi už jo. „Jis mane nutemps iki pat finišo tikriausiai gerokai greičiau nei viena bėgčiau“ – džiaugiuosi, kad bėga kartu ir ieškau jėgų neparodyti prieš kamerą, kad tokioje lengvoje įkalnėje man norisi jau eiti.

Pradėjau lenkti kitus dalyvius, vadinasi tempas tikrai geras. Gal ir nereikia jau taip ardytis?!  Tad kartais leidžiu sau eiti tas kalveles, bet nuokalnėse lengvai randu jėgų paspausti, tik gaila jos labai trumpos ir vėl arba plokščia, arba lengva įkalnė.  Bėgame mediniu takeliu palei uolas, reikia pasilenkti, pritūpti, kad pralįsti. Dar įtempti keturgalvius?! Jūs tikriausiai juokaujat! Viliuosi, kad nesurakins.

Paskutiniai keli šimtai metrų – nuokalnė asfaltu. Tam tikrai galiu rasti jėgų! Pradedu aukščiau kelti kojas ir įgyju gerą greitį, kaip sakė transliacijos komentatoriai „she‘s got the finishing kick“. Jau tuoj už posūkio prasidės finišo koridorius! Man artėjant link jo, girdžiu skambina bažnyčios varpai ir dar taip garsiai!!! Nors valanda nebuvo nei lyginė, nei ką, ir net ne sekmadienis! Priimtu tai kaip ženklą ir palaiminimą, kad net aukštesnės jėgos man padėjo šiame bėgime ir džiaugiasi mano finišu.

Įbėgu į koridorių, rankos pakeltos, ploju sau ir visiems. Kertu finišą.

Antra vieta mūsų! Ne mano. Mūsų visų! Trenerio, draugų su kuriais treniravausi, keliavau, bėgau kalnuose, dukrų, kurios išleido mane pabėgioti ir kentė mano blogą nuotaiką, kai buvau pavargusi,  trail bendruomenės, kuri sekė ir palaikė. Finiše apkabinu manęs laukiančius draugus bėgikus. Mus filmuoja ir pasaulis girdi kaip šaukiame „Lietuva, Lietuva, Lietuva!“.

Antra pozicija kvalifikavo į UTMB finalines varžybas. Atrodo, kad dar bėgiosiu. Kažkaip man sekasi. Smalsu, kaip viskas pasisuks kitą kartą.  

O kalnais bėgioti tiesiog gera.